S. N. Goenka: Universalus dvasingumas taikai

Data: 2000 m. rugpjūčio 29 d.

Pateikiama visa S. N. Goenkos kalba, pasakyta Tūkstantmečio pasaulio taikos aukščiausiojo lygio susitikime antradienį, 2000 m. rugpjūčio 29 d., Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos salėje.

Kai įsivyrauja tamsa, siekiame šviesos. Šiandien, kai agresyvūs konfliktai, karai ir kraujo praliejimas sukelia tiek daug kentėjimo, pasauliui labai reikia taikos ir darnos. Tai – didelis iššūkis religiniams ir dvasiniams lyderiams. Priimkime šį iššūkį.

Kiekviena religija turi išorinę formą arba struktūrą ir vidinę esmę arba šerdį. Išorinę struktūrą sudaro apeigos, ritualai, ceremonijos, įsitikinimai, mitai ir doktrinos. Jie yra skirtingi kiekvienoje religijoje. Tačiau visoms religijoms būdingas bendras vidinis branduolys: universalūs moralaus ir geraširdiško, tyro ir drausmingo, geranoriško ir tolerantiško, meilės ir atjautos kupino proto mokymai. Tai – bendri dalykai, kuriuos religijų lyderiai turėtų pabrėžti, o pasekėjai – praktikuoti. Jei visų religijų esmei suteikiama pakankamai reikšmės, o į jų išorinius aspektus žiūrima su daugiau tolerancijos, sumažėja konfliktų.

Visiems žmonėms turi būti suteikiama laisvė išpažinti ir praktikuoti savo tikėjimą. Tačiau tai darydami, jie turi būti atsargūs, kad nepamirštų praktikuoti svarbiausių savo religijos aspektų ir ją praktikuodami netrukdytų kitiems, nesmerktų ar nemenkintų kitų tikėjimų.

Kadangi turime daugybę tikėjimų, pamąstykime, kaip sumažinti jų skirtumus ir sukurti konkretų taikos planą? Į Budą, Nušvitusįjį, dažnai kreipdavosi skirtingų pažiūrų žmonės. Jis jiems sakydavo: „Atidėkime savo skirtumus į šalį. Skirkime dėmesį tam, kas mus vienija ir praktikuokime tai. Kam ginčytis?“ Šis išmintingas patarimas tinka ir mūsų laikams.

Esu kilęs iš labai seno krašto, kuriame per tūkstantmetį buvo įkurta daugybė filosofijos ir dvasingumo mokyklų. Nepaisant pavienių smurto atvejų, mano šalis išliko taikaus sambūvio pavyzdžiu. Maždaug prieš 2 300 metų ją valdė Ašoka Didysis, kurio imperija plytėjo nuo dabartinio Afganistano iki Bangladešo. Šis gailestingas valdovas nurodė visoje savo karalystėje akmenyse iškalti įsakymus, skelbiančius, kad kiekvienas tikėjimas turi būti gerbiamas; todėl visų dvasinių tradicijų žmonės jo valdose jautėsi saugūs. Jis ragino žmones gyventi dorą gyvenimą, gerbti tėvus ir vyresniuosius ir nežudyti. Žodžiai, kuriais jis ragino savo valdinius, tebėra aktualūs ir šiandien:

Gerbti savo religiją ir smerkti visas kitas nėra teisinga. Priešingai, yra daug priežasčių, dėl kurių reikėtų gerbti kitas religijas. Taip padedate savo religijai įsitvirtinti ir tuo pačiu pasitarnaujate kitoms religijoms. Elgdamiesi priešingai, kenkiate savo religijai, o kartu ir kitoms religijoms. Kartais iš pasišventimo savo religijai ir manydami, kad taip išreiškiame pagarbą savo tikėjimui, smerkiame kitas religijas. Bet tokie mūsų veiksmai kenkia mūsų pačių religijai. Gyventi santarvėje yra gera. Leiskite žmonėms klausyti ir išklausykite mokymų, kuriuos išpažįsta kiti. (12-asis Ašokos ediktas).

Imperatorius Ašoka garbingai atstovavo tolerantiško sambūvio ir taikos tradicijai. Vyriausybės ir valdovai šią tradiciją taiko ir šiandien. Vienas iš pavyzdžių yra kilnus Omano monarchas, su visišku atsidavimu ir uolumu praktikavęs savo religiją, tačiau padovanojęs žemės kitų tikėjimų bažnyčioms ir šventykloms. Esu tikras, kad ateityje daugelyje pasaulio kraštų atsiras tokių atjautos kupinų valdovų ir vyriausybių. Yra sakoma: „Palaiminti taikdariai – jie bus vadinami Dievo sūnumis“.

Neabejotina, kad smurtaujantys pirmiausiai kenkia savo artimiesiems. Galbūt jie tai daro tiesiogiai, dėl netolerancijos, arba netiesiogiai ir dėl savo veiksmų sulaukia priešiškumo. Kita vertus, yra sakoma: „Palaiminti gailestingieji – jie sulauks pasigailėjimo“. Tai gamtos dėsnis. Tai galėtų būti pavadinta ir Dievo įsakymu arba valia. Buda sakė, kad „Pyktis gali būti išnaikintas ne pykčiu, o jam priešingu jausmu. Tai – amžinoji Dharma (dvasinis įstatymas)“. Tai, kas Indijoje yra vadinama Dharma, neturi nieko bendro su Induizmu, Budizmu, Džainizmu, Krikščionybe, Islamu, Judaizmu, Sikizmu, ir jokiu kitu „izmu“. Tai, kad prieš kenkdamas kitiems, pirmiausia pakenki sau, nes leidi prote atsirasti negatyvumui yra nepaneigiama tiesa. Pašalinęs negatyvumą, pasijunti taikus ir prisidedi prie taikos kūrimo pasaulyje.

Taikus protas taikiam pasauliui

Kiekviena gerbtina religija skatina savo pasekėjus gyventi moraliai ir etiškai, išmokti valdyti savo protą ir puoselėti širdies tyrumą. Pagal vieną tradiciją mums patariama: „Mylėk savo artimą“, kita linkima: „Salaam walekum“ (ramybės tau); trečiąja skelbiama: „Bhavatu sabbamangalam“ arba „Sarve bhavantu sukhinah“ (tebūnie visos būtybės laimingos). Ar tai būtų Biblija, Koranas, ar Bhagavad Gita – visi šventieji raštai skatina taiką ir draugystę. Visi didieji religijų įkūrėjai nuo Mahaviro iki Jėzaus buvo tolerancijos ir taikingumo idealai. Deja, mūsų pasaulį dažnai drasko religiniai ir sektantiniai ginčai ar net karai. Taip yra dėl to, kad sureikšminame tik išorinę religijos formą ir nepaisome jos esmės. Todėl mumyse trūksta meilės ir atjautos.

Taika pasaulyje įsivyraus tik tada, kai kiekviename žmoguje įsivyraus ramybė, kadangi priešiškumas ir taika kartu egzistuoti negali. Vienas iš būdų ugdyti ramybę viduje yra Vipasanos, arba įžvalgos, meditacija – nesektantinė, moksliška ir rezultatus duodanti savęs stebėjimo ir tiesos pažinimo technika. Praktikuodami šią techniką patiriame, kaip sąveikauja protas ir kūnas. Kiekvieną kartą prote iškilus negatyvumui, pavyzdžiui, neapykantai, kūne atsiranda nemalonūs pojūčiai. Ir kaskart, kai protas skleidžia tyrą meilę, atjautą ir geranoriškumą, visą kūną užplūsta malonūs pojūčiai. Vipasanos praktika taip pat atskleidžia, kad kiekvienas fizinis veiksmas prasideda nuo protinio ketinimo, nulemiančio, ar tas veiksmas bus teisingas, ar ne. Protas yra svarbiausias. Būtent todėl privalome rasti praktišką būdą, padedantį išsiugdyti taikų ir tyrą protą. Toks būdas prisidės prie bendros Tūkstantmečio pasaulio taikos aukščiausiojo lygio susirinkime priimtos deklaracijos taikymo.

Senovės Indijoje buvo atrastos dvi technikos, pasklidusios po pasaulį. Pirmoji apėmė fizinius jogos pratimus (asanas) ir kvėpavimo valdymą (pranajamą), kad kūnas būtų sveikas. Antroji apėmė Vipasanos pratimus protui, siekiant jį išlaikyti sveiką. Šiuos pratimus gali praktikuoti visų tikėjimų žmonės. Jie gali taikiai ir ramiai toliau praktikuoti savo religiją, nereikia jokio atsivertimo, kuris dažnai tampa konfliktų priežastimi.

Taikiai visuomenei reikia, kad vis daugiau jos piliečių būtų taikūs. Kadangi esame vadovai, turime parodyti pavyzdį, suteikti įkvėpimo. Vienas išminčius yra pasakęs: „neramius kitų žmonių protus gali nuraminti tik taikus protas.“

Kalbant plačiąja prasme, taiki visuomenė ras būdų ramiai gyventi natūralioje aplinkoje. Visi suprantame, kad reikia saugoti aplinką, jos neteršti. Tačiau nesiimame veiksmų dėl prote prisikaupusių nešvarumų: abejingumo, žiaurumo bei godumo. Išvalius šiuos nešvarumus, tarp žmonių įsivyraus taika ir harmoningas, sveikas visuomenės ir natūralios aplinkos santykis. Taip religija gali skatinti rūpinimąsi aplinka.

Nesmurtingumas – pagrindinis religijos atributas

Skirtumai tarp religijų neišvengiami. Tačiau didžiųjų religinių bendruomenių atstovai, susirinkę į Tūkstantmečio pasaulio taikos aukščiausiojo lygio susitikimą parodė, jog siekia taikos. Tegul taika tampa svarbiausiu „visuotinės religijos“ principu. Drauge pareiškiame, jog susilaikome nuo žudymo ir smerkiame prievartą. Aš taip pat raginu prie šios deklaracijos prisidėti politinius lyderius, turint omeny, jog jie dažniausiai sprendžia, ką pasirinkti - taiką ar karą. Nesvarbu, prisijungs jie ar ne, drauge čia ir dabar viešai pareiškiame: užuot toleravę smurtą ir žudynes, besąlygiškai smerksime tokius poelgius, ypač kai tai daroma vardan religijos.

Yra pakankamai nuovokių ir drąsių dvasinių lyderių, kurie nepripažįsta smurtavimo vardan tikėjimo. Filosofinis ir teologinis požiūris į atgailą, atleidimo už praeities smurtą siekimą ir žudymą gali skirtis, bet vien prisipažinimas apie praeityje padarytą smurtą parodo, jog tai buvo neteisinga ir nebus toleruojama ateityje.

Globojami Jungtinių Tautų, suformuluokime religijos ir dvasingumo apibrėžimą, pabrėždami, kad atsisakome palaikyti prievartą ir žudynes. Žmonijai nebūtų didesnio praradimo, jei nepasisektų sutapatinti religijos su taika. Šis aukščiausiojo lygio susitikimas galėtų pasiūlyti Jungtinėms Tautoms patvirtinti „visuotinės religijos“ arba „nesektantiško dvasingumo“ sąvoką.

Esu įsitikinęs, jog šis susitikimas padės atkreipti viso pasaulio dėmesį į tikrąjį religijos siekį:

Religija mūsų neatskiria;
Ji moko taikos ir ugdyti tyrą širdį.

Džiaugiuosi šio istorinės reikšmės susitikimo organizatorių įžvalga ir pastangomis. Sveikinu religinius ir dvasinius vadovus, kurie sąmoningai eina link susitaikymo ir suteikia žmonijai viltį, kad dvasingumas ir religija veda į taikią ateitį.

Lai visos būtybės būna laimingos ir išsivaduoja nuo bjaurėjimosi.

Lai vyrauja taika ir harmonija.